Paskaitykite ir patys viską suprasite.

1. Dėmesio nukreipimas.

Pagrindinis socialinio valdymo elementas yra nukreipti žmonių dėmesį nuo svarbių problemų ir politinių bei ekonominių sprendimų, nuolat užpildant informacinę erdvę nereikšmingais pranešimais.

Šiuo atveju labai svarbu, kad dėmesys būtų nukreiptas ir taip užkertamas kelias piliečiams gauti svarbių žinių šiuolaikinių filosofinių krypčių, pažangaus mokslo, ekonomikos, psichologijos, neurobiologijos ir kibernetikos srityse.

Vietoj to, informacinė erdvė yra užpildoma sporto, šou verslo, mistikos ir kitomis naujienomis, paremtomis žmogaus instinktais, pradedant nuo erotikos ir baigiant kieta pornografija bei banaliomis kasdieninėmis muilo scenomis ir abejotinais greito ir lengvo praturtėjimo būdais.

2. Problema - reakcija - sprendimas.

Dirbtinai sukuriama problema - tam tikra „situacija“,  kad būtų sukelta tam tikra reakcija tarp gyventojų, kad jie patys pareikalautų imtis priemonių, reikalingų valdančiajam sluoksniui.

Pavyzdžiui, imama eskaluoti smurto miestuose, šeimose, prieš vaikus tema tam, kad piliečiai galėtų reikalauti priimti įstatymus, kuriais būtų sustiprintos saugumo priemonės ir vykdoma politika, pažeidžianti pilietines laisves.

Arba sukeliama tam tikra ekonominė, teroristinė ar technologinė krizė tam, kad priversti žmones galvoti apie priemones jų likvidavimui, net jei tos priemonės pažeidžia jų socialinės teisės, kaip „būtinas blogis“. Bet jūs turite suprasti, kad krizės pačios savaime negimsta.

3. Palaipsninis priemonių  diegimas.

Norint, kad būtų priimta kokia nors nepopuliari priemonė, pakanka ją diegti palaipsniui, diena iš dienos, metai iš metų.  Kaip tik tokiu būdu buvo primestos iš esmės naujos socialinės ir ekonominės sąlygos (neoliberalizmas) 80-aisiais ir 90-taisias praėjusio amžiaus metais.

Diena iš dienos buvo vykdomas valstybės funkcijų mažinimas, privatizavcija, netikrumas, nestabilumas, masinis nedarbas, darbo užmokestis, kuris nebesuteikia oraus pragyvenimo. Jei visa tai būtų įvykę tuo pačiu metu, greičiausiai būtų kilusi revoliucija.

4. Vykdymo atidėjimas.

Kitas būdas prastumti nepopuliarų sprendimą yra jį pristatyti kaip „skausmingą ir neišvengiamą“ ir gauti piliečių sutikimą dėl jos įgyvendinimo ateityje. Daug lengviau sutikti, kad kažkas nelabai malonaus nutiks ateityje, nei dabar.

Pirma, nes tai nebus daroma čia ir dabar. Antra, dėl to, kad dauguma žmonių yra linkę puoselėti naivias viltis, kad „rytoj viskas pasikeis į gerą“ ir kad bus išvengta tų priemonių, apie kurias dabar kalbama. Tai suteikia piliečiams daugiau laiko priprasti prie pokyčių idėjos ir nuolankiai juos priimti, kai ateina laikas.

5. Žmonių infantilizacija, bendravimas su jais kaip su mažais vaikais.

Dauguma plačiajai visuomenei skirtų propagandinių kalbų naudoja tokius argumentus, simbolius, žodžius ir intonaciją, tarsi būtų bendraujama su atsilikusio vystynosi mokyklinio amžiaus vaikais arba psichiškai neįgaliais asmenimis.

Kuo labiau kažkas bando suklaidinti klausytoją, tuo daugiau jis naudoja infantilius posakius. Kodėl?

Jei kas nors kreipiasi į asmenį taip, tarsi šiam būtų 12 metų, tai įtaigumo dėka yra didelė tikimybė, kad ir atsakymas bus gaunamas atitinkamai be jokio kritinio mastymo, kas yra būdinga vaikams.

6. Emocijų sukėlimas.

Emocinis poveikis yra klasikinis neuro-lingvistinio programavimo metodas, kuriuo siekiama užkirsti kelią žmonių gebėjimui racionaliai analizuoti ir apskritai kritiškai mąstyti apie tai, kas vyksta.

Kita vertus, emocinio faktoriaus naudojimas atveria duris į pasąmonę ir leidžia ten diegti mintis, troškimus, baimes, nerimą, prievartą ar pageidaujamo elgesio modelius. Nuolatinės kalbos apie tai, koks yra baisus  terorizmas, kokia nesąžininga vyriausybė, kaip kenčia alkani ir pažeminti žmonės, palieka „už kadro“ tikrąsias viso to blogio priežastis. Emocijos yra logikos priešas.

7. Gyventojų debilizacija, vidutinybių ugdymas.

Svarbi strategija yra pasiekti, kad žmonės nesugebėtų suprasti metodų ir būdų, naudojamų jų kontrolei bei valdymui.

Žemesnėms socialinėms klasėms teikiamo švietimo kokybė turėtų būti kuo prastesnė, kad neišmanymas, kuris atskiria žemesnes socialines klases nuo aukštesnių klasių, išliktų tokiame lygyje kurio žemesnės klasės nesugebėtų peržengti ir įveikti.

8. Paviršutiniškumo pavertimas madingu.

Valdžia siekia išplatinti idėją, kad yra madinga būti kvailu, vulgariu ir neišsilavinusiu. Šis metodas yra neatsiejamas nuo ankstesnio metodo, nes viskas šiuolaikiniame pasaulyje yra vidutiniška bet kokioje socialinėje srityje – pradedant religija ir mokslu, baigiant menu ir politika.

Skandalai, geltonoji spauda, raganavimas ir magija, abejotinas humoras ir populistiniai veiksmai yra naudojami siekiant vieno tikslo: užkirsti kelią žmonėms, kad jie negalėtų išplėsti savo sąmonės ir pamatyti bei suvokti, kas iš tiesų vyksta.

9. Kaltės jausmo stiprinimas.

Kitas uždavinys yra priversti asmenį tikėti, kad tik jis yra kaltas dėl savo nesėkmių, atsirandančių dėl jo protinių sugebėjimų, žinių ar pastangų stokos.

Dėl to, vietoj to, kad maištų prieš ekonominę sistemą, žmogus pradeda save naikinti, kaltina save už viską, kas sukelia depresiją, ir, tai, be kitų dalykų, sukelia neveiklumą. O neveiklus ir svaigraužoje paskendę žmogus tikrai nebus pasirengęs revoliucijai.

10. Puikus žmogiškosios prigimties išmanymas.

Per pastaruosius 50 metų mokslo raidos pažanga lėmė vis didesnį atotrūkį tarp paprastų žmonių žinių ir informacijos,kurią valdo ir naudoja valdančiosios klasės.

Biologijos, neurobiologijos ir taikomosios psichologijos dėka sistema gavo žinias tiek apie žmogaus fiziologiją, tiek apie jo psichiką. Sistema sugebėjo daugiau sužinoti apie paprastą žmogų, nei jis pats žino apie save.

Tai reiškia, kad daugeliu atvejų sistema turi daugiau galios ir valdo žmones geriau, nei jie patys save gali suvaldyti.