Japonijos diplomatas Čijunė (Čiunė) Sugihara
Gimė 1900 m. sausio 1 d. Jaocu miestelyje, Gifu prefektūroje Jošimizu ir Jacu Sugiharų šeimoje. Mokėsi Kuvanos, Nakacu, Furuvatari ir Nagojos Daigo Chugaku mokyklose. Vėliau Vasedos ir Harbino Gakuino universitetuose specializavosi anglų literatūroje bei mokėsi rusų kalbos.
Dirbo tarnautoju Harbino Japonijos ambasadoje, buvo Harbino Gakuino universiteto profesoriumi, Mandžiūrijos vyriausybės Užsienio reikalų ministerijos deleguotu konsulu, Šiaurės Mandžiūrijos geležinkelio ir Rusijos ir planavimo skyriaus vadovu.
1937 m. pradėjo dirbti vertėju Japonijos pasiuntinybėje Helsinkyje, Suomijoje, o 1939 m. buvo paskirtas Japonijos konsulu Lietuvoje ir apsigyveno Kaune. Nepaisydamas Japonijos Užsienio Reikalų ministerijos draudimo, Čijunė Sugihara rizikuodamas savo karjera ranka rašė tranzitines vizas žydams, vadintas „gyvenimo vizomis“, ir taip nuo nužudymo išgelbėjo net apie 6000 žmonių. „Jeigu nusigręšiu nuo tų, kuriems reikia mano pagalbos, išduosiu Kristų“, – taip jis savo veiklą paaiškino žmonai.
Nuo 1940-ųjų dirbo diplomatinėse atstovybėse Čekoslovakijoje, Kionigsberge, Rumunijoje.
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui Sugiharų šeima buvo įkalinta rusų internuotų asmenų stovykloje Rumunijoje ir į Japoniją sugrįžo 1946-aisiais.
Nuo 1950 m. Čijunė Sugihara buvo Tokijo ir JAV karinio pašto vyriausiuoju valdytoju, dirbo Jungtinių Valstijų prekybos kompanijoje, Sanki prekyboje, vertėju Japonijos Mokslo ir Technologijų agentūroje, buvo Nikolaj rusų kalbų mokyklos profesorius.
Už žydų, daugiausia pabėgėlių iš Lenkijos, gelbėjimą nuo Holokausto Antrojo pasaulinio karo metais, Čijunei Sugiharai buvo įteikti Pasaulio Teisuolio ir Holokausto žodinio istorinio projekto apdovanojimai. Jis niekada niekam nepasakojo ką buvo padaręs ir, ko gero, apie tai niekas niekada nebūtų sužinojęs, jeigu diplomato nebūtų susiradę išgelbėtų žmonių palikuonys.
Čijunė Sugihara mirė 1986 m. liepos 31 d. sulaukęs 86-ių.
Vizos į gyvenimą
Čijunės ir Jukiko Sugiharų istorija
Publikuota 1999 m. gegužės mėn.
Tai vyriškumo, kilnumo, gėrio ir žmogiškumo istorija, tai istorija apie vyrą ir žmoną, apie japonus, apie pamirštą ir mažai pasaulinės žmonijos istorijoje atspindėtą epizodą.
Gyvenime žmonėms skiriami vyriškumo ir padorumo išbandymai, bet ne visi gali išlikti aukštumoje ir todėl tik nedaugeliui pavyksta pakilti dar aukščiau, pasiekti aukštumas paprastais gerumo bei žmogiškumo veiksmais.
Tai istorija apie Sugiharų šeimą, kurie agresijos akivaizdoje pakluso širdies balsui ir savo sąžinei ir metė iššūkį savo šalies Vyriausybei, kuri buvo abejinga vykstantiems aplinkui įvykiams. Antrojo pasaulinio karo pradžioje Čijunė ir Jukiko Sugiharos parodė save žmonėmis, kurie buvo pasirengę paaukoti save ir savo karjeras, netekti pragyvenimo šaltinio, užbraukti savo viltis ateičiai vardan daugiau nei šešių tūkstančių žmonių.
Japonijos konsulo Čijunės Sugiharos užuojauta
1939 m. kovą Čijunė Sugihara buvo išsiųstas į Kauną, kad atidarytų Japonijos konsulatą, nes šis miestas turėjo svarbią strateginę reikšmę. Kaip žinoma, tų pačių metų rugsėjo 1-ąją Hitleris užpuolė Lenkiją, o Didžioji Britanija ir Prancūzija paskelbė karą Vokietijai.
Ką tik apsistojęs Kaune, Čijunė Sugihara ėmėsi konsulinės tarnybos organizacinių darbų. Tuo metu Lietuvą užplūdo žydų pabėgėlių banga. Jie pasakojo apie vokiečių žvėriškumą Lenkijos žydų atžvilgiu ir nuo jų pasakojimų gyslose stingo kraujas. Todėl jie bėgo kur papuolė, be pajamų ir nors kokio turto. Vietiniai Lietuvos žydai stengėsi padėti tautiečiams – kas pinigais, kas rūbais, kas pasidalintu gyvenamuoju būstu.
Iki karo Kaune gyveno apie 120 tūkst. gyventojų, iš kurių iki 30 tūkst. buvo žydai. Lietuva žydams buvo taiki užuovėja ir patikima šalis. Daugelis Lietuvos žydų nesuvokė arba neįsivaizdavo pilna apimti to, kiek dešimčių tūkstančių Lenkijos žydų yra pasmerkti sunaikinimui. Šios šalies pabėgėliai stengėsi paaiškinti, kad juos žudo dešimtimis tūkstančių, bet tikėti tuo tada nesinorėjo ir Lietuvos žydai toliau gyveno įprastą gyvenimą. Bet 1940 m. birželio 15 d. Sovietų kariuomenei įžengus į mažą šalį, padėtis Lietuvoje ženkliai pablogėjo. Žydai tai suprato pavėluotai – tada, kai iš šalies jau nebuvo galimybių išvažiuoti. Kaip bebuvo keista, Sovietų Sąjungos valdžia Lenkijos žydams leido emigruoti iš Lietuvos per Sovietų Sąjungos teritoriją tuo atveju, jeigu jie galėdavo pateikti vizą į konkretų savo atvykimo punktą.
Iki 1940-ųju naciai okupavo didžiąją Vakarų Europos dalį. Laisva tebebuvo Didžioji Britanija. Dauguma pasaulio šalių uždraudė priimti Lenkijos bei kitų nacių okupuotų Europos šalių žydus pabėgėlius.
Lietuvoje pagrindine figūra gelbėjant žydus iš šios praktiškai beviltiškos situacijos tapo Japonijos konsulas Čijunė Sugihara. Nuo jo humaniškumo priklausė tūkstančių žydų šeimų likimai.
Vokiečiai sparčiai judėjo Rytų kryptimi. 1940 m. liepą Sovietų Sąjungos Vyriausybė pranešė, kad užsienio šalių atstovybių darbuotojai turi išvykti iš Kauno. Beveik visi diplomatai pakluso ir nedelsiant išvyko, bet Čijunei Sugiharai prašant, jam buvo duotas 20 dienų terminas. Be Olandijos konsulo pareigas vykdančio Jano Zvartendeiko, Čijunė Sugihara tapo vieninteliu užsienio šalies konsulu tuometinės Lietuvos sostinėje.
Tad Jano Zvartendeiko ir Čijunės Sugiharos laukė dideli darbai.
Čijunės Sugiharos pasirinkimas
Vieną besibaigiančios 1940-ųjų liepos rytą pabudęs Čijunė Sugihara ir jo šeimos nariai prieš konsulato langus pamatė minią žmonių – tai buvo žydai pabėgėliai iš Lenkijos. Jie žinojo, kad vienintelis jų išsigelbėjimo kelias veda į Rytus. Jeigu Japonijos konsulas išduos jiems tranzitines vizas, jie galės gauti Sovietų Sąjungos įvažiavimo vizas. Tik tokiu būdu šie žmonės galėjo išsigelbėti nuo neišvengiamos žūties. Jų katastrofinė padėtis sujaudino Čijunę Sugiharą, bet jis nebuvo įgaliotas išduoti šimtus vizų be Japonijos Užsienio reikalų ministerijos leidimo.
Leidimas nebuvo duotas…
Telegrafu Čijunė Sugihara tris kartus kreipėsi į Japonijos Vyriausybę prašydamas leisti jam išduoti tranzitines vizas žydams pabėgėliams. Iš Tokijo tris kartus telegramoje buvo atsakyta:
,,Į Jūsų pateiktą prašymą dėl tranzitinių vizų. Kategoriškai informuojame, kad Jūs neišduotumėte jokių tranzitinių vizų žmonėms neturintiems oficialios vizos į konkretų atvykimo punktą ir negarantuojančios, kad tas asmuo nepasiliks Japonijos teritorijoje. Jokios išimtys negalimos. Tikiuosi, kad Jūs nesikreipsite su naujomis užklausomis. Parašas: K. Tanaka, URM, Japonija.“
Gyvenimą išgelbėjusios vizos
Ir vėl iš Tokijo gavęs neigiamą atsakymą, konsulas situaciją aptarė su savo žmona bei vaikais, nes Čijunei Sugiharai reikėjo priimti nelengvą sprendimą. Išauklėtas japonų tradicijomis griežtai laikytis disciplinos ir paklusti aukštesnes pareigas užimantiems asmenims, profesionalus diplomatas atsidūrė prieš labai sunkų pasirinkimą: iš vienos pusės jį saistė tradicinis paklusnumas, iš kitos tai, kad jis buvo samurajus, kurį mokė padėti tiems, kam ta pagalba reikalinga. Jis tvirtai žinojo, kad įsakymo nepaisymas turės pasekmes ir gėdingas – jam jau niekada nebus leista dirbti Japonijos valstybės aparate, o tai labai atsilieps šeimos finansinei padėčiai.
Čijunės ir Jukiko Sugiharos bijojo ir už savo, ir už vaikų gyvybes. Tačiau nepaisant to, jie nutarė klausytis sąžinės balso: nepaisant nieko, vizos bus pasirašinėjamos!
Nuo 1940 m. liepos 31-osios iki rugpjūčio 28 d. (29 dienas) sutuoktiniai Čijunė ir Jukiko Sugiharos neatlenkdami nugarų ranka rašė vizas, kurias pasirašinėjo Japonijos konsulas Lietuvoje. Valanda po valandos, diena po dienos, net tris savaites jie rašė išsigelbėjimo dokumentus ir žymėjo juos antspaudais. Jukiko padėjo vyrui registruoti vizas, o dienos pabaigoje masažuodavo užtirpusias jo rankas. Nuo rašomojo stalo konsulas nenueidavo net tam, kad pavalgytų ir žmona gamindavo jam sumuštinius. Matydamas dienomis ir naktimis prieš konsulatą stovinčius žmones, Čijunė Sugihara nenorėjo prarasti nei vienos minutės. Tada, kai kažkas per užtvaras bandydavo patekti į konsulato teritoriją, Čijunė Sugihara išeidavo prieš minią ir užtikrindavo ją, kad viskas, kas įmanoma padaryti – bus padaryta. Pagalba buvo žadama visiems. Iki tol, kol Čijunę Sugiharą privers uždaryti konsulatą ir palikti Lietuvą, jis siekė paruošti kuo daugiau vizų. Net paskutinę akimirką sugebėjo konsulato antspaudą atiduoti pabėgėliui ir šis jos pagalba išgelbėjo dar šiek tiek žydų.
Gavę gyvybei svarbią vizą, pabėgėliai skubėdavo į geležinkelio stotį, sėsdavosi į traukinius ir važiuodavo iki Maskvos, iš čia Transsibiro magistrale iki Vladivostoko. Vėliau dauguma iš jų kelionę tęsdavo iki Kobės: Japonijoje jiems buvo leista praleisti kelis mėnesius, o paskui juos išsiųsdavo į Šanchajų. Paskaičiuota, kad į Kiniją ir kitas šalis įvažiavo ne mažiau nei 6000 išvengusių Holokausto pabėgėlių, kuriuos dažniausiai vadindavo ,,Sugiharos išgelbėtaisiais“.
1945 m. Čijunė Sugihara be jokių paaiškinimų buvo nušalintas nuo diplomatinės tarnybos ir gyvenimą teko pradėti iš naujo. Kažkada jis buvo kylanti Japonijos URM žvaigždė, dabar jam vos pavyko įsidarbinti neetatiniu vertėju. Savo karjerą jis baigė eksporto kompanijos, kuri bendradarbiavo su Maskva, valdytojo pareigose. Taip susiklostė jo likimas: Čijunė Sugihara pateko į nemalonę todėl, kad išdrįso išgelbėti tūkstančius žmonių nuo mirties nacių dujų kamerose.
Chanukos stebuklas
Didvyriai gimsta daugiavaizdėmis bei sudėtingomis aplinkybėmis ir Čijunė Sugihara čia ne išimtis – jo sprendimą, galėjusį turėti reikšmės ir tarnybinei padėčiai, ir diplomato karjerai, įtakojo vienuolikamečio berniuko poelgis.
Berniukas, kurį vadindavo Zalke Dženkinsu (Sollis Ganor) su tėvais gyveno Lietuvoje. Jo tėvas ir motina buvo nuo rusų revoliucijos pabėgę menševikai. Po revoliucijos šeima gyveno Kaune. Ji buvo pasiturinti, iki pat Antrojo pasaulinio karo pradžios jos galva dirbo tekstilės importo bei eksporto firmoje. Solliui Ganor giliai į širdį krito Kaune matomas skaudus Lenkijos žydų likimas, todėl berniukas visas savo santaupas ir rankpinigius perdavė žydų pabėgėlių pagalbos organizacijoms. Maža to, jis atvyko pas turėjusią nedidelę parduotuvę savo tetą Anušką, kad pasiskolintų pas ją vieną litą – jam labai norėjosi pasižiūrėti naują filmą su Stanu Laureliu ir Oliveriu Hardi. Tetos jis nerado, bet susitiko Japonijos konsulą Čijunę Sugiharą, kuris ir davė berniukui du naujus blizgančius litus. Pagautas euforijos, Sollis pakvietė konsulą pas save į namus Chanukos šventės proga. Tai buvo 1939-ieji.
Maloniai nustebintas konsulas su dėkingumu priėmė berniuko kvietimą ir kartu su žmona Jukiko pirmą kartą gyvenime dalyvavo Chanukos šventėje. Čijunė Sugihara atkreipė dėmesį į tai, kokius nuoširdžius meilės jausmus šioje žydų šeimoje vienas kitam puoselėja jos nariai. Tai priminė atmosferą jo namuose ir analogiškas japonų šventes. Praėjus 54 metams Jukiko Sugihara šiltai prisiminė šioje šventėje ragautus nepaprastai skanius pyragus ir blynelius.
Sollis ir jo tėvas tapo Japonijos konsulo draugais. Tarpusavyje jie bendraudavo rusų kalba. Vėliau tėvas ir sūnus liudijo apie tai, kaip konsulas Čijunė Sugihara savo kabinete įtikinėjo sovietinius valdininkus leisti žydams išduoti Japonijos tranzitines vizas per Sovietų Sąjungos teritoriją. Sollis ir jo tėvas jas taip pat gavo iš Čijunės Sugiharos, bet negalėjo jomis pasinaudoti – jiedu jau buvo Sovietų Sąjungos piliečiai.
Visa ši šeima, išskyrus Sollį ir jo tėvą, žuvo Holokausto metu. Sūnus ir tėvas buvo įkalinti Kauno gete, o 1941 m. pabaigoje deportuoti į vieną iš koncentracijos stovyklų prie Dachau. Likimo ironija – 1945 m. gegužę Sollis Ganor buvo išlaisvintas japonų kilmės amerikiečių kareivių, kurie buvo internuoti jų pačių šalyje.
Kuo gi buvo Čijunė Sugihara?
Jau ne vieną dešimtmetį žmonės užsiduoda sau šį klausimą.
Kas paskatino jį prisiimti smūgius sau, rizikuoti visos šeimos likimu, žmonos ir vaikų gyvenimais vardan to, kad Lietuvoje vizomis aprūpintų žydų pabėgėlius?
Atsakyti į šiuos klausimus yra nelengva ir, ko gero, nėra vienareikšmiškų atsakymų.
Čijunė Sugihara visada skyrėsi savarankišku mąstymu ir nestandartiniais poelgiais. Jis gimė 1900 m. sausio 1 d. Puikiai pabaigė vidurinę mokyklą. Tėvas norėjo, kad jis taptų gydytoju. Tačiau Čijunė svajojo studijuoti literatūrą, aplankyti kitas šalis. Anglų kalbą jis studijavo prestižiniame Tokijaus Vasedos universitete ir kad apsimokėtų už mokslą, naktinis dirbdavo kroviku bei teikė privačias pamokas.
Kartą jis laikraštyje pamatė skelbimą, kad Japonijos Užsienio reikalų ministerija kviečia jaunus žmones, kurie suinteresuoti mokytis užsienyje ir ateityje dirbti diplomatinį darbą. Jis išlaikė sudėtingą stojamąjį egzaminą ir buvo nukreiptas į Harbino Gakuino užsienio kalbų institutą. Ten jis studijavo rusų kalbą ir institutą baigė su pagyrimu. Harbinas buvo miestas, kuriame gyveno įvairių tautybių žmonės ir jo kosmopolitinis gyvenimas jaunam japonui atvėrė akis į pasaulio įvairovę.
Jis dirbo net Japonijos užsienio reikalų ministro pavaduotoju ir prieš jį vėrėsi puikios perspektyvos. Mandžiūrijoje jis dalyvavo derybose dėl rusams priklausiusio Kinijos-Rytų geležinkelio kelio pardavimo japonams. Sandėris buvo sudarytas labai palankiomis Japonijai sąlygomis. Tačiau Čijunė Sugihara nepritarė Japonijos Vyriausybės veiklai bei žiauriam japonų valdžios požiūriui į kinus ir protestuodamas prieš tai 1934 m. atsistatydino.
1938 m. Čijunė Sugihara buvo išsiųstas į Japonijos diplomatinę atstovybę Helsinkyje. Buvo akivaizdu, kad prasidės Antrasis pasaulinis karas ir ryšium su tuo Japonijos Vyriausybė 1939 m. pavedė Čijunei Sugiharai atidaryti konsulatą Lietuvoje. Darbuotojų etatų sąraše buvo tik vienas – jis pats. Konsulas Japonijos Vyriausybei turėjo daryti pranešimus apie Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karinius planus. Po šešių mėnesių tikrai prasidėjo karas ir Sovietų Sąjunga aneksavo Lietuvą.
Čijunė Sugihara kaip žmogus
Čijunės Sugiharos asmenybė ir temperamentas gali būti raktu atsakymui kodėl šis žmogus nepaisydamas savo šalies Vyriausybės draudimų pasirašinėjo vizas žydams. Diplomatas daug charakterio bruožų paveldėjo iš savo motinos. Pats save jis laikė geru, rūpestingu ir aktorinių gebėjimų turinčiu žmogumi, domėjosi filosofija ir religija, supančiu pasauliu ir užsienio kalbomis. Jis buvo žmogiškas kitų atžvilgiu, neskirstė žmonių pagal rases, tautybes ir išpažįstamą tikybą. Geras užsienio kalbų žinojimas paaiškinamas jo siekiu kaip galima daugiau sužinoti apie kitas tautas.
Tai buvo kuklus, išlaikytas ir visada pasiruošęs pasiaukoti žmogus. Jis nuo kitų skyrėsi puikiu humoro jausmu. Pasak žmonos Jukiko, jam būdavo sunku nubausti vaikus kaip blogai jie besielgtų.
Čijunės tėvai buvo neturtingi kaimo samurajai ir jis buvo išauklėtas griežtai laikantis samurajaus garbės kodekso, kuriame buvo šios svarbios gyvenimo taisyklės: meilė šeimai, rūpestis vaikais, pareiga ir atsakingas elgesys, susilaikymas, vidinė jėga, išradingumas) ir rūpestis geru šeimos vardu.
Čijunei Sugiharai reikėjo didelės drąsos, kad prieštarauti tėvo valiai tapti gydytoju, o tapti tuo, kas labiausiai jam buvo artima ir kuo jis domėjosi. Jam reikėjo nusistatymo bei vyriškumo, kad palikti Japoniją ir išvažiuoti mokytis į kitą šalį. O daugiausiai ištvermės reikėjo atvirai priešinantis ekspansionistinei Japonijos karo politikai 1930-1940 m.
Nėra abejonių, kad Čijunė Sugihara buvo nepaprastas japonas ir neordinarinis žmogus. Kada jis su žmona Jukiko aptarinėjo sunkią žydų pabėgėlių padėtį, pasakė seną samurajų patarlę: ,,Medžiotojas neturi teisės nužudyti paukščio, skrendančio pas jį ieškoti prieglobsčio“.
Paskutinė pagarba: Pasaulio tautų teisuolis
Nuo Čijunės Sugiharos išgelbėtų žmonių mus skiria kelios kartos. Visi šie žydai, jų vaikai ir vaikaičiai gyveno bei gyvena vieno kuklaus ir kilnaus žmogaus bei jo šeimos narių dėka. Po karo Čijunė Sugihara niekada jokia forma nepasakojo apie savo žygdarbį. 1969 m. jį surado Jeošua Nišri – vienas iš tų, kurį jis išgelbėjo. Po jo šimtai kitų išgelbėtųjų pradėjo pasakoti savo likimus ir liudyti juos Holokausto memorialui Jad Vašem Izraelyje. 1985 m. Čijunė Sugihara buvo apdovanotas išskirtiniu Izraelyje apdovanojimu – paskelbtas Pasaulio tautų teisuoliu. Tuo metu jis jau buvo garbingo amžiaus ir sergantis žmogus, todėl šis garbingas apdovanojimas buvo įteiktas jo žmonai ir sūnui.
Praėjus daugiau nei 45 metams nuo įvykių Kaune, jo paklausė kas paskatino taip pasielgti. Jis atsakė: ,,Juk tai buvo žmonės ir jiems reikėjo pagalbos. Aš džiaugiuosi, kad radau savyje jėgų padėti jiems“. Čijunė Sugihara buvo religingas žmogus ir tikėjo į Vienintelį Dievą. Jis mėgo sakyti: ,,Gal būt, aš nepaklausiau savo Vyriausybės, bet jeigu aš būčiau to nepadaręs, aš bučiau nepaklusęs Viešpačiui“.
<…>.
Šaltiniai: https://lechaim.ru, sugiharahouse.com.
Nuotrauka iš ushmm.org.
Paruoš ir iš rusų kalbos vertė Gražina Ragauskaitė.