Jurgis Lukša-Piršlys (1920–1947)

Laisvės kaina

Prieš šimtą metų, 1920 m. balandžio 12 d. Juodbūdžio kaime, Veiverių valsčiuje, Marijampolės apskrityje (dabartiniame Prienų rajone) gimė vyriausias ūkininkų Onos (Vilkaitės) ir Simano Lukšų sūnus Jurgis, pasirinkęs Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės Laisvės kovotojo kelią.
Jurgis Lukša augo daugiavaikėje šeimoje su dviem seserimis: Marija ir Angele, broliu Vincu iš pirmosios tėvo santuokos bei tėvų sulauktais trimis jaunesniais broliais: Juozu, Antanu ir Stasiu.
Antano Lukšos prisiminimuose brolis Jurgis išliko tvirtai sudėtas, aukštas, išraiškingo dailaus veido vyras, vešliais „gerbėtais“ plaukais, linksmo būdo, greitakalbe betarpiškai bendraujantis su žmonėmis, kaip ir visi broliai, dainuojantis sodriu baritonu. Visi Lukšų šeimos vaikai nuo mažens tėvų buvo mokomi darbštumo, tad trykštantis energija Jurgis visuomet buvo nuoširdus pagalbininkas ne tik tėviškės ūkyje. Jurgis ir brolis Juozas, gimęs 1921 m., kartu pradėjo lankyti ir 1932 m. baigė Mozūriškių pradžios mokyklą, 1936 m. – Veiverių keturmetę progimnaziją, kur įsitraukė į ateitininkų organizacijos veiklą; 1940 m. baigė Kauno „Aušros“ berniukų gimnaziją. Tais pačiais metais įstojo ir studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universitete – Jurgis buvo pasirinkęs Mechanikos fakultetą, nes buvo gabus tiksliesiems mokslams, ypač matematikai. Jurgis studijas buvo užbaigęs, tik diplominis darbas liko be pabaigos…
Jurgio Lukšos, kaip ir daugelio dorų lietuvių, svajones ir likimus sujaukė Antrasis pasaulinis karas ir okupacijos. Per pirmąją Sovietų Sąjungos okupaciją Lietuva neteko nepriklausomybės ir valstybingumo, prasidėjo žmonių areštai, krašto ekonominis naikinimas. Tai lietuvių tautą žadino į kovą už savo laisvę prieš raudonąjį įsibrovėlį – pradėjo kurtis tautiškos nepriklausomybės siekiančios organizacijos.
Vokiškųjų nacių okupacijos metu universiteto studentai Jurgis Lukša su broliais Juozu ir Antanu įsitraukė į antinacinę veiklą – daugino ir platino atsišaukimus.

Lukšų šeimos namai visuomet buvo svetingi geros valios žmonėms. Tai įrodo nacių okupacijos laikotarpiu – 1943 m. vasaros įvykiai, aprašyti Juozo Daumanto (Lukšos) knygoje „Partizanai“. 1943 m. rugpjūtis. Po javų nuėmimo Jurgis pamiškėje „skuto“ ražieną. Priartėjus prie miško, arkliai ėmė prunkšti, baidytis. Staiga iš už krūmo išlindo žmogysta, pasisveikino rusiškai „Bog pomoč“, atsisėdo ant arimo ir ėmė pasakoti savo istoriją. Pasirodo, tai buvo Raudonosios armijos karys rusas Vasilijus Osokinas, nacių karo belaisvis, besitraukiantis iš Rytprūsių. Nuvargęs paprašė Jurgio, kad atneštų jam katiliuką pieno. Buvo pavakarys – mama Ona Lukšienė šeimai ruošė pavakarius, kurių pabėgėlio daliai lauknešėlyje įdėjo dvigubai. Jurgiui su Vosyliumi – taip Lukšų šeima vėliau vadino Vasilijų Osokiną – susėdus pavalgyti nuskuręs vos devyniolikos metų jaunuolis papasakojo, kaip penkias savaites keliavo ir prašė išmaldos… Įsidrąsinęs paklausė Jurgio, gal jį priglaustų kaip ūkio darbininką. Jurgis Lukša apsiėmė rusiuką globoti. Beveik dvejus metus visa Lukšų šeima rūpinosi vaikinu, vėliau dėl saugumo perkeldavo iš vieno gyventojo pas kitą.
Lietuvą antrąkart okupavus sovietams, Vasilijus Osokinas, patarus Lukšoms, užsiregistravo į pražygiuojantį fronto dalinį, kurio štabas stovėjo Veiveriuose. Už išsaugotą gyvybę atsidėkoti Vosylius užsuko į Lukšų sodybą pas savo gelbėtojus ir atvežė lauktuvių – po butelį medaus ir „naminės“… Jurgiui įdavė savo ranka rašytą pažymėjimą, kuriame nurodė, kad Jurgis ir visa Lukšų šeima, nepaisydami nacių įstatymų, jį išgelbėjo ir globojo kasdien rizikuodami savo laisve ir gyvybe. Jurgiui nenorint imti šio popieriaus, Vosylius tik pasakė, kad kažkada ateityje šio lapo gali labai prireikti, nes tiek daug žmonių okupuotuose kraštuose neteko laisvės vien dėl to, kad nesugebėjo įrodyti lojalumo sovietų santvarkai. „Vosylius, gimęs ir augęs Rusijos bolševizmo sukurtame pragare, geriau žinojo visus raudonųjų naikinimo metodus, todėl dabar ir siūlė tą popierių gana įkyriai. Nuoširdžiai paspaudę rankas, pažadėjom vieni kitiems nepamiršti tos keistomis aplinkybėmis užsimezgusios draugystės tarp Rusijos kolchozų skurdžiaus ir Lietuvos studentų“, – rašė Juozas Lukša.
Vosyliaus istorija įrodo, jog partizanus į priekį vedė ne neapykanta, nes, juk, jeigu būtų priešingai, ar rusas raudonarmietis būtų buvęs priglaustas ir apsaugotas Jurgio Lukšos ir jo šeimos? Tad kas gi? Įsiklausykime į paties Vosyliaus žodžius. „Jūs, lietuviai, esate be galo laimingi žmonės… Žinote, kur yra jūsų broliai… Pažįstate savo motinas… O mus, dar kūdikius, dažnai atplėšia nuo jų. Mes neturime jokių jausmų broliams, tėvams, nes jų dažnai visiškai neprisimename… Norėčiau ir aš šiandien patirti jūsišką šio vakaro šeimos jaukumą, pabūti tarp savo brolių, dalintis vargais su artimaisiais“…
Brolius Lukšas ir kitus Laisvės kovotojus į priekį vedė pagarba laisvai valstybei, nenoras, kad ir Lietuvoje, įsigalėjus okupantui, atsirastų gausybė vosylių – žmonių be šeimos, be Tėvynės. Į priekį juos vedė troškimas neleisti, kad brutalus įsiveržėlis sunaikintų tą per nepriklausomybę kurtą jaukumą, žmogiškuosius saitus, humanizmą. Artimo meilė vedė juos kautis už tai, kad lietuviai galėtų gyventi ir kurti savo Tėvynėje, o ne vargtų ir mirtų Sibiro koncentracijos lageriuose.
Laisvės kovotojai norėjo gelbėti tokius, kaip Vosylius, kad šie, grįžę namo, galėtų bandyti kurti kitokį gyvenimą. Vietoj ginklo Lietuvos laisvės kariai-partizanai mielai į rankas būtų paėmę skriestuvą, skaičiuotuvą, parkerį ir savo talentus investavę į darbą ir kūrybą gražesnei ir geresnei Tėvynei Lietuvai kurti. Tačiau neturėjo pasirinkimo, nes sovietai neplanavo leisti žmonėms laisvai gyventi ir kurti“, – mintimis dalijosi Donatas Puslys.

Užslinkus antrajai sovietų okupacijai visa Lukšų šeima buvo nuolat persekiojama MGB, nes keturi studentai sūnūs: Jurgis, Juozas, Antanas ir Stasys pasirinko Laisvės kovotojo – partizano dalią, o kiti šeimos nariai: Tėvai ir ūkio paveldėtojas Vincas tapo Laisvės kovotojų rėmėjais ir ryšininkais. Lukšų sodyboje, vadintoje „Švogeryne“, vykdavo Tauro apygardos ir Geležinio Vilko rinktinės ir štabų posėdžiai ir partizanų pasitarimai. Čia prieglobstį rasdavo Geležinio Vilko rinktinės vadas Juozas Stravinskas- Žiedas, Tauro apygardos vadai Zigmas Drunga-Mykolas Jonas, Antanas Varkala-Žaliukas, Antanas Baltūsis-Žvejys, broliai Baltrušaičiai – Tigras ir Kurtas ir kiti. Tai vyko savaime, iš giluminių Lukšų šeimos narių dvasios klodų išplaukiančių nuostatų.

Mozūriškių pradžios mokykloje mokytoja Onutė Pavalkytė su mokiniais. Pirmoje eilėje trečias iš dešinės stovi Jurgis Lukša, 1930-03-19.

1945 m. sausio 30 d. Jurgį Lukšą, bestudijuojantį Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Mechanikos fakulteto paskutiniame kurse, už antisovietinių atsišaukimų platinimą suėmė Kauno NKGB. Štai čia ir pasitarnavo „popierėlis“, kad Jurgis Lukša ir jo šeima nacių okupacijos laikais išgelbėjo karo belaisvį rusą Vasilijų Osokiną, – šis pastarojo raštas, brolio Juozo surinkti kaimynų, pas kuriuos trumpai pagyventi buvo perkeliamas Vosylius, liudijimai ir Tėvų duota nemaža pinigų suma, kurią brolis Antanas įteikė Kauno sovietų saugumo Operatyvinio skyriaus viršininkui Nachimui Dušanskiui, išpirko Jurgį – 1945 m. gegužės 3 d. iš Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo jis buvo paleistas.
Nuo 1946 m. legaliai gyventi Jurgis nebegalėjo, todėl Piršlio slapyvardžiu įsitraukė į Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės Laisvės kovotojų-partizanų gretas. Turėjo Valentos ir Banionio pavardėmis padirbtus dokumentus. Brolis Antanas Lukša liudijo, kad Jurgis partizanavo prie Prienų kartu su savo bendražygiais – ten, kur buvo Geležinio Vilko rinktinės branduolys ir laikėsi vadovybė.
1947 m. kovo 20 d. Jurgis Lukša vėl buvo suimtas Prienų MVD dėl nepratęstų nelegalių Justino Banionio dokumentų, balandžio 2-osios naktį jam pasisekė ištrūkti iš MGB „mūriuko“. Nuo tada pasitraukė į visišką pogrindį ir dirbo Geležinio Vilko rinktinės štabe, su rinktinės vadu A. Varkala-Žaliuku dalyvavo Veiverių stribų puolime. Kartu su Jurgiu į pogrindį pasitraukė ir jo sužadėtinė, partizanų ryšininkė Kazimiera Kižytė.
1947 m. birželio 13-oji švito kartu su didžiąja Lukšų šeimos tragedija. Išdavystė, žinoma, prasidėjo nuo Juozo Markulio – po jo infiltravimo į Lietuvos partizanų gretas išaiškinimo ir NKVD provokacijos atskleidimo virš Lukšų tėviškės pakibo juodas pavojaus debesis – MGB žūtbūt reikėjo sunaikinti Laisvės kovotojus brolius Lukšas…
Tragiškas buvo Jurgio kartu su sužadėtine Kazimiera apsisprendimas parvažiuoti į tėviškę aplankyti Motulę ir negaluojantį Tėvą. Ketvirtą valandą ryto išdaviku tapęs Tautvaiša (Algis Zaskevičius) ir iš dviejų mašinų išsiropštę enkavedistai su vietiniais stribais priešaky puolė Lukšų sodybą. Slėptuvė buvo klėtyje, tad pamatęs sovietų kareivius Jurgis bandė trauktis į Mozūriškių mišką, tačiau stribo Davidonio kulkosvaidžio serija pavijo jį rugių lauke…
Kiemas pilnas kareivių ir vietinių Veiverių stribų, iš kurių aršiausias jų vedlys Albinas Davidonis, vėliau girtas dažnai didžiuodavosi, kad būtent jo kulkosvaidžio serija perkirto Jurgį Lukšą. Į kiemą išvaryti visi esantys namuose ir artimiausi kaimynai Tūtliai – vyriausios sesers Marijos šeima.
„Lavoną žmogžudystės (taip įvardija patys enkavedistai) vietoje apieškojo“ jaunesnieji leitenantai Karauskas ir Naujokas.
Priverstinis nužudyto Jurgio atpažinimas tapo neišdylančia iš atminties tragedija visiems šeimos nariams… Sesuo Marija Tūtlienė atsisakė prieiti prie brolio, kaip ir tarnaitė Marija Račkauskaitė. Atpažinti sūnaus Jurgio kūną stribai iš lovos ištempė Tėvą Simaną Lukšą. Daužomas šautuvų buožėmis, murkdomas krauju pasruvusiose sūnaus žaizdose garbingo amžiaus ligotas Tėvas neteko nuovokos… neatsigavusio Tėvo gyvybė užgeso po trijų mėnesių…

Kauno Vytauto Didžiojo universiteto studentai. Iš kairės viršuje Juozas Lukša, iš dešinės antras Jurgis Lukša. 1941.10

Vyriausio savo sūnaus Jurgelio kūną atpažino Motulė Ona Lukšienė, nepaprastos doros, dvasios tvirtybės moteris. Motina, kuri po sovietų agento Juozo Markulio-„Erelio“ išaiškinimo, visiems keturiems sūnums, susirinkusiems į tėviškę ir tvirtai apsisprendusiems kovoti toliau, priėmė savąjį nuosprendį… „Juodbūdyje, tėviškės seklyčioje, Ona Lukšienė suklupdė visus keturis savo sūnus: Jurgį, Stasį, Antaną ir Juozą. Sugrubusiomis nuo darbų rankomis liesdama jaunuolių galvas, tyliai kalbėjo:
– Laiminu jus šventai kovai. Jūsų žingsnius tesaugo Viešpats Dievas. Prisiekite okupantui nepasiduoti gyvi“…
Veiverių MGB viršininkas ltn. Barbošinas užrašė Onos Lukšienės žodžius į apklausos protokolą: „Mano sūnus, nužudytas šiandien ir kurio kūną aš dabar atpažinau… iki 1947 m. pavasario mokėsi, atvyko prieš keturis mėnesius ir gyveno niekur neišvykdamas, dirbo savo ūkyje“. (LYA. F K- 1. A. 58 B 36960/3. L. 234.)
Emgiebistai išsivežė Geležinio Vilko rinktinės partizano Jurgio Lukšos kūną ir išniekino Veiverių miestelyje ant grindinio. Ona Lukšienė žūties vietoje į drobę susėmė sūnaus kraują ir užkasė darželyje po bijūnu. Mirus Tėvui Simanui Lukšai šią drobę įdėjo į Jo karstą, skirtą nužudytam Jurgiui. Motina, likusi vienų viena, tikėjosi atgauti sūnaus Jurgio palaikus ir palaidoti kaip dera krikščioniui… Deja, ir nužudytas Jurgis Lukša sovietams buvo priešas…
Tą pačią 1947 m. birželio 13-ąją brolis Vincas Lukša ir Kazimiera Kižytė emgiebistų išvežti į Kauną ir perduoti LSSR MGB operatyvinės grupės viršininkui gen. ltn. Jermalovui ir MGB tardymo skyriaus viršininkui mjr. Babkinui. Abu suimtuosius tardė ypač žiauriai – buvo būtina išgauti prisipažinimus, nes kaltinimas rėmėsi Jurgio nužudymo faktu, tarnaitės M. Račkauskaitės ir O. Trakimaitės parodymais. 1947 m. gegužės 7 d. pastaroji tardoma prisipažino, kad į Lukšų sodybą ateidavo Lietuvos partizanai ir Vincas Lukša duodavo jiems maisto. Vincas Lukša „prisipažino“, kad nuo 1946 m. gruodžio užeidavo 2–3 nepažįstami. Ir kas gi šiuo metu nepažįstamiems – partizanams ar stribams – ko nors nedavė… Apie brolius Jurgį ir Antaną visiškai neužsiminė.
Liepos 14 d. Kauno sovietų saugume tardoma Ona Lukšienė pasakojo apie savo sūnus, jų mokslus. Niekaip nepavykstant išgauti norimų žinių, tardytojas bandė meluoti, kad Vincas Lukša prisipažino, jog į jų namus užsuka banditai ir čia vyksta „sborišči“. Ona Lukšienė nedvejodama atsakė į šį klausimą: „Į mūsų namus niekada banditai neateidavo ir aš jų nemačiau. Galbūt sūnus Vincas su kuo tai ir susitiko, aš apie tai nežinau. Sūnaus Vinco parodymų aš nepatvirtinu. Jokių „sboriščių“ namuose nevyko ir aš jų nemačiau…“ (LYA. F K- 1. A. 58 B 36960/3. L.75.) Iš Onos Lukšienės lūpų skambėjo teisybė – Lukšų namuose Laisvės kovotojai buvo vadinami garbingiausiais vardais, o jų susitikimai nebuvo „sborišči“.
Tą pačią dieną Motinai suteikta dar viena „malonė“ – leista pasimatyti su Kauno MGB rūsiuose kalintu ir kankintu sūnumi Tauro apygardos partizanu Antanu-Arūnu, per sovietų saugumiečių provokaciją areštuotu tą pačią birželio 13 dieną, vėliau nuteistu 25 metus lagerio ir 5 metus tremties. Antanas Lukša tą dieną prisiminė kaip pačią baisiausią savo gyvenime…
Be įkalčių Laisvės kovotojų ryšininkas ir rėmėjas Vincas Lukša buvo nuteistas 10 metų lagerio ir išvežtas į Vorkutą. Partizanų ryšininkė Kazimiera Kižytė nuteista 7 metus kalėti Karlage.
Grįžęs iš Kolymos lagerių Antanas Lukša per liudininkus Angelę ir Vincą Tūtlius, globojusius likusią vienišą, iš sodybos išvarytą Oną Lukšienę, sužinojo, kad brolio Jurgio-Piršlio palaikai buvo užkasti prie Veiverių buvusiuose Antrojo pasaulinio karo apkasuose. 1987 m. ant prie kelio stirksančios kalvelės brolis Antanas kartu su sūnumi Kęstučiu pastatė pirmąjį kryžių, parūpintą Šv. Liudviko parapijos klebono Kazimiero Skučo. Šiuo sakraliniu ženklu Tauro apygardos partizanas Antanas Lukša-Arūnas pažymėjo brolio Jurgio-Piršlio ir kitų 75 sovietų nukankintų, nužudytų Tauro apygardos Geležinio Vilko ir Birutės rinktinių Laisvės kovotojų amžinojo poilsio vietą, vėliau pavadintą Veiverių „Skausmo“ kalneliu. 2017 m. brolių Antano-Arūno ir Jurgio-Piršlio Lukšų atminimas įamžintas skulptoriaus Juozo Šlivinsko sukurtu monumentaliu paminklu. Tėviškėje, Jurgiui Lukšai-Piršliui atminti šlamės ąžuolas, šimtojo gimtadienio proga žūties vietoje pasodintas Lukšų ir Tūtlių šeimos ainių.
1998 m. spalio 21 d. Jurgiui Lukšai suteiktas kario savanorio statusas (po mirties), 2001 m. gegužės 15 d. Jurgis Lukša apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu (po mirties).
Parengė Prienų krašto muziejaus vyr. fondų saugotoja Ernesta Juodsnukytė, Dalia Lukšaitė-Maciukevičienė

Rubrikoje Tai, kas išaugina.... Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *