Jūs skaitote tinklalaidės rusų kalba „CoMeta“ epizodo vertimą. Ina Šilina ir Artūras Morozovas pradeda pasakojimų ciklą apie Lietuvos pasienio etnines bendruomenes.

Ina Šilina: Ką veiksite šiandien, sekmadienį?

Moteris: Oi, reikia karves melžti, daržą ravėti. Ką dar… Yra namuose darbų. Visą savaitę čia dirbu.

Ką nors čia prižiūrite?

Na, ne… Čia gėles apravėjau, aplink seniūniją sutvarkiau.

Daugiausia tokius darbus ir dirbate?

Ne, atlieku įvairius darbus. Verusavoje tvarkome vaikų žaidimų aikštelę, pasėsime žolę. Šiandien čia dirbu, žoliapjove pjoviau žolę prie seniūnijos.

Pati visa tai darote?

Na, taip. Yra vyrų, jie pjauna trimeriais. Aš žoliapjove.

Gyvenate čia, Sužionyse?

Ne, gyvenu toliau, už šešių kilometrų.

Turite ūkį?

Taip. Yra karvė, arklys.

Ką su arkliu ariate?

Dabar nieko, tėvas serga. Nieko neveikia, tai šiaip sau vaikštinėja.

Kiek jam metų?

Dvidešimt.

Dvidešimt? Kokio amžiaus arklys laikomas senu?

Netgi nežinau. Būna, ir 32 metus nugyvena.

Tai jūsiškis vidutinio amžiaus.

Taip. Kartais kaimynas jį paima, daržą įdirba, bulves aparia... Jis su lazdele vaikšto, tik per pietus išeina karvę perrišti, jau silpnai mato. Šuniukas jam parodo, kur karvė pririšta.

Šis tekstas – tai CoMeta tinklalaidei įrašyti interviu. Visą pokalbį rusų kalba galite išgirsti čia:

Šuniukas parodo? Čia šuo vedlys ar tiesiog protingas?

Ne, toks šuniukas protingas!

Didelis?

Moteris: Mažas jis, va toks.

Mažas, bet protingas. Ar vaikai gyvena kartu su jumis?

Jie jau suaugę. Vyresnė dukra gyvena Vilniuje, Naujininkuose, o jaunesnė – Škotijoje.

Emigravo?

Taip.

Visai šalia bažnyčios, Sužionių centre stovi pastatas, kuriame įsikūręs „Caritas“ padalinys. Čia mus pasitinka Jadvyga Kulevič.

Ina Šilina: Kokios jūsų šaknys?

J.Kulevič: Rusiškos. Mano prosenelis tikriausiai buvo burliokas (baržų vilkėjas, – red. past.) prie Volgos. Mes mažai žinome apie rusiškas mūsų šeimos ištakas, senelį su jo tėvais ištrėmė į Lietuvą po kažkurios revoliucijos. Senelis nemėgo apie tai kalbėti, niekada nieko nepasakojo. Žinome, kad prosenelio vardas Ipolitas, o prosenelės – Natalija. Tai mano proseneliai. Daugiau jis nieko nepasakojo. Tik sakė, kad burliokas prie Volgos, kad juos ištrėmė kažkur į Švenčionis, šias apylinkes. Anksčiau Rusijoje trėmė į Sibirą, o jie atsidūrė Lietuvoje. Čia ir liko. Tokia istorija. Mano senelis netgi buvo sentikis, o ne stačiatikis. Jis buvo labai pamaldus. Prisimenu, kad visąlaik melsdavosi. Bet čia jis vedė lenkę, todėl jį perkrikštijo. Kad jiedu galėtų susituokti, jam teko priimti mūsų tikėjimą.

Ar jie susituokė šioje bažnyčioje?

Taip, aš irgi čia ištekėjau. Čia aš ir pakrikštyta, ir mano vaikai, ir anūkai. Visi mes.

Tai liko nuo senesnių laikų ar kilo vėliau, 1937 metais?

Manau, ta baimė liko iš seniau. Apie 1937 metus užėjo rusai. Senelis, Rusijos pilietis, tapo kaimo tarybos pirmininku, turėjo kažkokį medalį.

Kuo jis vėliau užsiėmė?

Kiek prisimenu, jis išėjo į pensiją. Prieš tai visą laiką ėjo kaimo tarybos pirmininko pareigas. Anksčiau juk du kaimai – ir jau taryba.

Kai senelį ištrėmė, jis čia atvažiavo į visiškai tuščią vietą?

Turbūt, kad taip. Juos čia atkėlė į niekur.

Ar nežinote, kuo jis pirmiausia vertėsi?

Nežinau, nieko nepasakojo. Bijojo. Turiu vyresnį brolį, visada jo klausiu, gal jis ką žino, ką prisimena. Bet ne, tai buvo tabu. Sužinojome tik prosenelių vardus, Ipolitas ir Natalija.

Ar šitaip tas namas atrodė seniau? Dabar jis priklauso bažnyčiai?

Taip.

Kelintais metais pastatyta bažnyčia?

Man atrodo, 1589 metais.

Dabar ją prižiūrite ir po truputį tvarkote?

Taip, po truputį. Bažnyčia visąlaik veikė, tik kunigai keitėsi.

Įdomu, kiek nuo 1500-ųjų čia buvo kunigų, nebandėte suskaičiuoti?

Nuo 1500-ųjų neskaičiavau, bet maždaug nuo 1800-ųjų – apie 20. Turėjau kažkur užsirašiusi.

Kiekvienam kunigui atėjus kas nors keičiasi. Kokių pokyčių atneša naujas žmogus?

Ateina nauji laikai, nauji vėjai. Kiekvienas kunigas atneša kai ką savo, kai ką gero. Vienas remontavo bažnyčios vidų, antras – uždengė skardinį stogą, trečias klojo grindis, ketvirtas pastatė suolus, kad žmonėms būtų patogu sėdėti. Dabartinis kunigas remontuoja išorę.

Bet ir socialiniame gyvenime dalyvauja?

Na, kaip… Juk sovietmečiu nebuvo lengva ateiti į bažnyčią. Kaip čia pasakius… Gal žmonės ir dažniau ateidavo, bet buvo labiau įbauginti. Bažnyčią mažiau finansavo, nes žmonės skurdžiau gyveno. Dabar paramos daugiau, žmonės daugiau lėšų aukoja remontui. Mato, kad kiekvienais metais bažnyčia tampa vis gražesnė.

Ar jūsų kunigai užsiėmę tik bažnyčios reikalais? Girdėjau, pavyzdžiui, kad viename rajone kunigas organizavo tinklinio, futbolo varžybas. Atėjo jaunas žmogus ir ėmė dirbti su vaikais.

Ne, pas mus, sakyčiau, daugiau laiko vaikams skiria bendruomenės pirmininkas. Čia būna ir futbolo rungtynių, žiemą žaidžia ledo ritulį. Bažnyčia daugiau padeda žmonėms rūbais, maistu. Taip pat ir pinigais. Pastaruoju metu kasmet sudegdavo po 2–3 namus. Nukentėjusiems žmonėms rinkome pinigus ir padėdavome atsistoti ant kojų.

Ką konkrečiai veikiate jūs?

Esu „Caritas“ savanorė, prisidedu prie įvairių programų ir projektų. Dirbau su kaliniais, išėjusiais iš įkalinimo įstaigų, kad jie negrįžtų į senas vėžias. Padedame jiems sutvarkyti dokumentus, nueiti pas gydytojus, rasti vietą, kur gyventi ar pernakvoti. Mieste jie dažniausiai glaudžiasi nakvynės namuose. O grįžę į kaimą, paprastai pareina namo, ar apsistoja pas tėvus, giminaičius. Kaime jie turi kur gyventi. Jeigu kalbėsime apie Nemenčinę ar Rudaminą... Anksčiau Rudaminoje taip pat vykdėme „Caritas“ projektą: gaudavome daugybę maisto produktų ir juos išdalindavome. Dabar sukamės patys, kai ką per akcijas parduotuvėse surenka „Caritas“.

Ar žmonėms reikalinga tokia pagalba?

Reikalinga.

Kaip apskritai gyvena vietiniai žmonės?

Vidutiniškai. Yra tokių, kuriems reikia pagalbos. Pinigėlių gauna nedaug. Padedame daugiavaikėms mamoms. Pavyzdžiui, vienoje šeimoje mirė tėvas. Septyni vaikai liko našlaičiai, dar paaugliai. Aišku, kad mamai reikia padėti, juk vienai sunku rūpintis vaikais. Yra žmonių, kurie nelabai nori kreiptis pagalbos.

Gėdijasi?

Nebūtinai dėl gėdos. Pavyzdžiui, mūsų močiutėms, gimusioms po 1930-ųjų, dabar sudėtinga. Joms reikėtų pagelbėti, vienoms sunku tvarkytis, be to, gauna mažas pensijas. Gauna kiek daugiau nei 100 eurų, o kaime irgi pinigėlių reikia. Sumokėti už dujas, vandenį, elektrą. Jos tikrai drovisi prašyti pagalbos. O kai pristatome maisto – būna tokios laimingos, stengiasi atsidėkoti.

Ar jūs gimėte čia, Sužionyse?

Taip, netoli, kitame kaime. Gimiau Minkeliuose, 4 kilometrai nuo Sužionių, o kai ištekėjau, persikėliau irgi per 4 kilometrus, tik į kitą pusę, į Danilavą. Esu vietinė.

Kas buvo jūsų tėvai?

Jie – žemės ūkio darbininkai, dirbo sovchoze. Tėvas statybininkas, mama gyvulių augintoja. Ji gerai dirbo, dalyvavo XV LKP suvažiavime. Buvo deleguota ir skaitė pranešimą.

Buvo deleguota už savo pasiekimus?

Taip, ji dirbo kiaulininke.

Neseniai buvome Butrimonyse, rengėme reportažą. Gyventojai ten irgi ūkininkauja. Jie skundėsi, kad dabar jų niekaip neįvertina, neapdovanoja, nepagerbia. Žodžiu, neatkreipia į juos dėmesio.

Nepasakyčiau. Pas mus kiekvienais metais paskutinį rugsėjo šeštadienį vyksta Derliaus šventė, kurią organizuoja Vilniaus rajono savivaldybė. Tuomet ir pagerbiami geriausi mūsų ūkininkai.

Kokių ūkių čia yra? Ką veikia žmonės?

Verčiasi laukininkyste ir gyvulininkyste. Laiko daug karvių, sėja rugius, kviečius.

Gimėte kaime už 4 kilometrų nuo čia. Ar mokyklą lankėte ten?

Ne, Sužionyse. Mokiausi štai šitoje klasėje.

Čia veikė mokykla?

Taip, pradinė.

Kiek buvo klasių?

Pirmos keturios.

Kiek klasėje mokėsi vaikų?

Iš pradžių buvome 28. Čia stovėjo suolai, čia kabėjo lenta.

Kokia kalba mokėtės?

Lenkų.

Ar visi vaikai buvo lenkai?

Daugiausia taip. Kai pradėjau eiti į pirmą klasę, 1969–1970 metais, čia buvo lenkų ir rusų mokyklos. Lenkų mokykloje baigiau 11 klasių.

O kur mokėtės paskui, baigusi pradinę mokyklą?

Ten toliau, kitoje mokykloje. Čia buvo pradinės klasės, ten – vyresnės, nuo penktos iki vienuoliktos.

Ar spėjote baigti 11? Ne 10 ar 12 klasių?

Rusų mokykloje mokėsi 10, o mes, lenkai, 11 metų. Buvo gražu, linksma.

Pradinėje mokykloje ar apskritai?

Apskritai. Mūsų buvo daug, visi draugiškesni. Dabar labiau savarankiški.

Visi atsiskyrę.

Taip, atsiskyrę. Susirinkdavo visa mūsų klasė, vakarodavome, sutikdavome Naujuosius metus, žaidėme KVN (rus. КВН, Клуб весёлых и находчивых – Linksmųjų ir išradingųjų klubas, – red. past.). Dabar jau mano anūkė baigia mokyklą Sužionyse.

Kokią mokyklą? Lietuvių?

Ne, lenkų. Baigia 10 klasę. Matau, kad atsiskyrę, jiems sunku.

Jiems sunku? Gal jie netgi nesupranta, kad jiems dėl to sunku? Mano, kad tai normalu.

Žinote, kiekvienas dešimtmetis turi savo pliusų ir minusų. Anksčiau, kai dar gyvenau pas mamą, ji sakydavo, kad nieko pas jus gero, viskas nuobodu, nueinate į klubą, nieko nematote, pašokate ir grįžtate. O jie susitikdavo, kiekvieną šeštadienį šokiai vyko vis pas kitą draugą. Jie bendraudavo ir su draugų tėvais. Vėliau, kai ištekėjau ir susilaukiau vaikų, jie paaugo, pradėjo eiti į šokius, pati pastebėjau, kad ėmiau sakyti jiems, jog nieko pas juos įdomaus, kad nuobodu, o mums tai būdavo linksma. Dabar jau tą patį dukra anūkei sako: mes tai bent linksmindavomės, o jūs nuobodžiai leidžiate laiką!

Įdomu, ką jūsų anūkė savo anūkams sakys.

Turbūt tą patį, ką ir mes sakome, ką ir mums tėvai sakė. Turi kažkas pasikeisti, kitaip neįmanoma.

Ką nusprendėte veikti baigusi mokyklą?

Įsidarbinau Nemenčinės poliklinikos registratūroje. Dirbau ten 4 metus. Vėliau gimė pirma dukra, paskui – antra, buvau dekretinėse atostogose. Po jų grįžau į sovchozą, ten, kur gyveno vyras. Įsikūrėme pas jį.

Kuo dirbo vyras?

Jis buvo inžinierius.

Kodėl būtuoju laiku?

Dirbo inžinieriumi tol, kol veikė sovchozas. Kai devyniasdešimtaisiais viskas pradėjo žlugti, nuėjo dirbti į mišką. Dabar jis neįgalus.

Kaip išgyvenote devyniasdešimtuosius?

Sunkiai. Pasibaigus dekretinėms atostogoms, lankiau kursus ir ėmiau dirbti finansininko padėjėja. Vėliau, kai devyniasdešimtaisiais griuvo sovchozai, mums mokėjo kelias kapeikas už vaikus, jie dar buvo maži. Paskui sušlubavo ir mano sveikata, apsirgau bronchine astma. Aš taip pat buvau pripažinta neįgalia, ir gaudavau 70 rublių per mėnesį. Reikėjo kaip nors išlaikyti 4 asmenų šeimą. Vyras irgi nedaug uždirbo, bet išgyvenome.

Kaip ėmėtės dabartinės veiklos? Kas pakuždėjo tokią mintį?

Turbūt mama. Ji dar anais laikais rengė vaikus Pirmajai Komunijai. Žinoma, nelegaliai. Už tai netgi buvo nuteista, gavo vienerių metų lygtinę bausmę. Mamai visąlaik rūpėjo bažnyčia.

Ji buvo nuteista?

Taip, už tai, kad rengė vaikus.

Turbūt paskui sunku įsidarbinti?

Kai mamą nuteisė, jai buvo apie šešiasdešimt. Žinoma, sunku. Mokydama vaikus, turėjo slapstytis, ir rugiuose, ir miške. Žmonės buvo labai pamaldūs, bet įstatymai draudė lankyti bažnyčią.

Ar buvo verta?

Turbūt buvo.

Ar jūs taip pat elgtumėtės?

Taip, nors kai gimė vaikai, mama paseno, aš truputį nutolau nuo bažnyčios, nuo visos tos veiklos. Bet vėliau… Nežinau, tai turbūt kraujyje. Pastebėjau, kad čia niekas nesiseka, kad žmonės pradėjo keistis. Pas mus kiekvieną sekmadienį aplink bažnyčią eina procesija... Ir čia viskas pradėjo griūti... Priėjau prie savo senuko kunigo ir pasakiau, kad man skaudu tai matyti, ir paklausiau, ar galiu tęsti mamos pradėtą darbą. Taip čia ir pasilikau. Vėliau, devyniasdešimtaisiais, ėmė rastis nevyriausybinė organizacija „Caritas“. Šiemet šventėme savo trisdešimtmetį. Kartą kunigas paprašė manęs padėti atvežti rūbus. Tada jų labiausiai reikėjo, žmonėms jų trūko. Stovėdavo eilės, išgraibstydavo viską. Taip ir pradėjau dirbti šį darbą.

Ar šiame name buvo gaisras?

Taip, degė mokykla.

Kada tai įvyko? Prieš ar po to, kai čia mokėtės?

Turbūt anksčiau. Penkiasdešimt ar šešiasdešimt kelintais.

Dėl krosnių?

Tikriausiai. Tada kūrendavo krosnis. Šitame pastate buvo ir mokykla, ir biblioteka.

Dar sovietmečiu?

Taip.

O kas buvo bažnyčioje tada, kai drausta tikėti? Ji buvo uždaryta?

Ne, bažnyčia veikė visą laiką ir ateidavo daugybė žmonių.

Nepaisant visko?

Nepaisant to, kad buvo neleidžiama. Tėvai atsivesdavo vaikus, juos krikštijo, leisdavo Pirmosios Komunijos. Viskas vyko.

Kaip pasikeitė jūsų miesto gyvenimas per pastaruosius trisdešimt metų, palyginus su sovietmečiu?

Labai daug pasikeitė. Anksčiau nebuvo nei asfalto, nei apšvietimo. Niekas nekreipė dėmesio į tai, kaip gyvena žmonės. Dabar, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, gal tai ateina labiau iš Vakarų. Pradėjo asfaltuoti kelius, įrengė apšvietimą, tvarko aplinką, pjauna žolę, sodina gėles. Prisimenu, kai mokiausi antroje pamainoje, pamokos Sužionyse baigdavosi 21 valandą. Lapkritį, pavyzdžiui, tai gūdi naktis. 21 valandą atvažiuodavo autobusas, kuriuo nusigaudavome namo. Gerai, kad gyvenau prie kelio, man nereikėjo toli eiti, bet klasiokai dar 3–4 kilometrus eidavo iki namų pėsčiomis.

Apie kelintus metus kalbate?

Apie 1976-uosius, dar sovietmetį. Čia buvo pelkė, purvynas. Nei apšvietimo, nei nieko. Dabar aplinką tvarko, prižiūri, mūsų seniūnas tam skiria daug lėšų.

Žodžiu, gyvenimas pagerėjo.

Taip.

O žmonių dabar daugiau ar mažiau?

Mažiau.

O kur visi dėjosi?

Į miestą. Tikriausiai 95 proc. mano bendramokslių išvyko į miestą. Vieni mokytis, kiti dirbti. Tik keli mūsiškiai liko kaime gyventi ir dirbti, bet ir jie mokėsi mieste – kas tapo mechanizatoriumi, kas melžėja, kas brigadininku. Jie sugrįžo, tačiau dauguma pasiliko mieste.

Ar daug kas emigravo?

Kalbant apie 2000-uosius, taip. Labai daug žmonių išvažiavo.

Ar kas nors sugrįžo?

Jei kas nors grįžo, tai tik vienetai. Netgi dabar, per koronavirusą, žmonės negrįžta. Nežinau, gal kur nors ir parvažiuoja. Pavyzdžiui, mano kaimynė išvažiavo kartu su vaikais. Niekas negrįžo. Visi ten dirba, ten ir liko.

Ištuštėjo miestas. Ir mokykloje, ko gero, jau nėra antros pamainos?

Ne, jau seniai nėra.

Dabar čia veikia viena ar dvi mokyklos?

Dvi. Dar yra pradinė lietuvių mokykla. Anksčiau ji buvo dešimtmetė. Ją pabaigę moksleiviai važiuodavo mokytis į Nemenčinę arba į Eitminiškes. Dabar čia liko tik keturios klasės. Nėra vaikučių nei lenkų, nei lietuvių mokykloje.

Kokios čia knygos?

Tai vieno kunigo, kuris čia dirbo. Paskui staiga jį perkėlė į kitą parapiją. Kol kas nepasiėmė savo daiktų.

Kur jis išvyko?

Manau, kažkur Ignalinos pusėn.

O šitos suknelės, kodėl jos čia kaba?

Mergaitės jas apsivelka sekmadieninei procesijai.

Taigi jos skirtos ne Pirmajai Komunijai, o procesijai?

Taip, procesijai.

Tai naujos suknelės? Gal turite kokių senovinių?

Ne, neturime, neliko. Ko gero, niekas nepagalvojo išsaugoti atminčiai. Kai tvarkė sandėlius prie varpinės, rado senų apdarų. Turbūt nusprendė, kad jie netinkami naudoti, ir išmetė. Tikriausiai sudegino.

Ar mergaitės noriai dalyvauja procesijoje?

Mažesnės – taip, joms įdomu, patinka. Turbūt įsivaizduoja save princesėmis. Su vyresnėmis sunkiau. Dabar vaikai anksti bręsta.

Minėjote, kad teko dirbti su buvusiais kaliniais. Ar čia jų daug?

Ne, nelabai.

Už ką dažniausiai jie kalėjo?

Už vagystes.

Iš kokių šeimų jie kilę?

Iš įvairių, nepasakyčiau, kad jų šeimos kažkokios… Manau, jų tėvai pernelyg daug dirbo ir per mažai dėmesio skyrė vaikams. Todėl vaikai ir nuėjo tokiu keliu, užsimanė lengvos duonos. Anksčiau juk buvo galima pavogti 10 kilogramų kokio kombinuoto pašaro ar 10 plytų, ir už tai tave sodino į kalėjimą. Niekas dėl to nekvaršino sau galvos. Pavogei – sėdai. O kai grįžta, tėvai gal jau mirę. Mokėjo mažai, kapeikas, o žmogui taip norisi gyventi. Ir vėl vagia, ir vėl sėda.

Eime pasivaikščioti iki bažnyčios.

Galiu pasakyti, kad visa šita žemė priklauso bažnyčiai. Ir va šitas senas namas, kuriame gyveno kunigas.

Man patinka, kad jūsų kraštovaizdis toks nelygus, kalvotas.

2019 metais parapijiečiai surinko lėšų ir jau dalis bažnyčios pastato suremontuota. Nežinau, kaip bus po karantino, kokia politika. Dar liko dalis nesutvarkyta, planavome šiais metais dirbti, bet viskas priklauso nuo žmonių, nuo parapijiečių. Jiems irgi dabar sunku, kai kurie liko be darbo.

Dėl koronaviruso?

Taip, dėl koronaviruso.

Kokius darbus jie dirbo?

Žinau, kad dirbo siuvėjomis. Dauguma.

Ar gyvendama šiame krašte jaučiate tam tikrą atskirtį?

Tikriausiai... Tautinėms mažumoms, ko gero, reikia išsikovoti savo vietą po saule.

Taigi laikote save tautine mažuma?

Taip, kažkaip taip. Nežinau, tiek jau metų siekiame, kad pasuose būtų galima rašyti savo pavardes gimtąja kalba.

O kaip jūsų vardas ir pavardė tada skambėtų?

Mano vyro pavardė būtų Kulewicz, o dabar jis Kulevičius. Tai dvi skirtingos pavardės. Aš likau Kulevič, bet mano vardas lenkiškai būtų Jadwiga, su trumpa i ir w. Dar gatvių pavadinimai.

Norėtumėte, kad būtų užrašyti ir lenkų kalba?

O kodėl gi ne? Koks skirtumas? Čia turbūt įsivelia politika. Na tegul bus parašyta lietuviškai, lenkiškai, rusiškai, net kiniškai ar prancūziškai – koks skirtumas. Juk čia gyvena lenkai, tai leiskite užrašyti tuos gatvių pavadinimus.

Kaip ten gražu… Kaip šitas ežeras vadinasi?

Šito tai nežinau, Sužionys ir Sužionys. Aš čia mažai ką žinau, nedaug galėčiau papasakoti. Gal kas daugiau ką prisimena, daugiau žino. Su kuo nors iš vyresnių žmonių reikėtų pabendrauti. Ką ir sakiau – viskas prižiūrėta, sutvarkyta. Anksčiau taip nebuvo. Ten, kur dabar auga sodas, buvo kunigo daržas, augo bulvės. Kiek prisimenu, šešiasdešimtaisiais, septyniasdešimtaisiais čia buvo kunigų daržai, jie netgi laikė žąsis. Dabar čia daug žalčių.

Artūras Morozovas: Ten toliau mačiau barą, ar jis veikia?

Ne, užsidaręs.

Jis nustojo veikti dabar, per karantiną?

Ne, dar seniau, iki karantino. Nežinau, kodėl. Prieš penkerius metus uždarė klubą, dabar nebūna ir šokių.

Kodėl? Ar dėl to, kad viso to dabar nereikia, ar kad žmonių mažai?

Nežinau, negaliu pasakyti.

Bet viso to turbūt trūksta?

Trūksta.

Jaunimui tenka važiuoti į Vilnių.

Jaunimo dabar daug mažiau. Tačiau kad ir kiek jaunimo likę, vis dėlto reikėtų vietos pramogoms. Dabar tik kartą per metus švenčiame Jonines. Turbūt kad niekas nenori prisiimti atsakomybės.

Ar yra vieta, kur galėtų susitikti vyresnio amžiaus žmonės? Koks nors kultūros namų analogas?

Čia yra kultūros namai. Juose susibūręs mūsų ansamblis „Sužanianka“, jis koncertuoja jau daug daug metų. Jame yra įvairaus amžiaus žmonių, ir vidutinio, ir vyresnio.

Ar nebuvote prisijungusi prie jo? Nedainuojate?

Ne. Nors bandžiau. Jame daugiau vietinių, o man reiktų specialiai atvažiuoti. Anksčiau buvo maži vaikai, o dabar aš jau senutė.

Gatvėse mažai žmonių. Ar jie kur nors dirba? Kur visi?

Taip, dauguma išvažiuoja į darbus. Dirba Nemenčinėje, siuvimo ceche „Vilnika“, Vilniuje, Antaviliuose.

Beje, ką jie siuva? Ką dirba Antaviliuose?

Oi, nežinau, ką siuva. O Antaviliuose yra senelių globos namai, labai daug mūsų moterų ten dirba.

Gyvenate kur nors netoliese?

Ten, į tą pusę dar 4 kilometrai.

Ar turite nuosavą namą?

Taip, ir daržą.

Ką sodinate?

Bulves, morkas, svogūnus, kopūstus, žirnius, pupeles, špinatus. Viską, kas tik yra.

Ar tai gelbsti?

Taip, nuosavas ūkis labai padeda. Žiūrėkite, man jau svogūnų nereikia pirkti, savo pririnksiu, dar senų galvučių yra, turime savo bulvių, praeitų metų burokėlių, morkų.

Rauginate burokėlius?

Ne, tiesiog išlaikyti. Viskas natūralu. Gėles sodiname, truputį žemės turime, bet vyras ligotas, pati irgi nebelabai galiu ką dirbti.

Nenuomojate savo žemės sklypo? Ar jis tiesiog stovi?

Na, mes prižiūrime, pjauname žolę. Auginame apie 10 arų rugių, nes aš rišu verbas. Bulvių pasisodiname.

O verbas parduodate?

Taip, parduodu.

Kur nors vežate?

Važiuojame į Kaziuką, į Vilnių.

Į Vilnių? Gal dar ten susitiksime kada nors! O su kuo važiuojate?

Su dukra ir anūke, visi kartu dirbame. Tai šeimos verslas. Vienam žmogui būtų per sunku.

O verbas rišate irgi visi kartu?

Ne, tai tik aš.

Ir viską ruošiate, rugius pjaunate irgi pati?

Ne, įvairias žoleles ir gėlytes skinti į laukus einame kartu, su dukra ir anūke. Padeda ir vyras, nes verboms rišti reikia pagaliukų. Tai vyro darbas. Jau ryt poryt pjausime rugius, reikia juos išdžiovinti ir surišti.

Artūras Morozovas: Svečiai pas jus, iš Zarasų.

Pas mus? Malonu!

Svečiai – tai belgų Tiberiados bendruomenės vienuoliai. Iš Vilniaus važiavo dviračiais į Baltriškių kaimą Zarasų rajone, kuriame ir yra įsikūrę. Vienuoliai sustojo pasimelsti Sužionių bažnyčioje.

Vienuoliai: Mes penkiese, o tautybės keturios. Tik vienas lietuvis.

Užeiname į Sužionių Šv. Felikso Valua bažnyčią.

Visos šitos ikonos, viskas, ką matome, – tai nauja ar likę iš seniau?

Ne, viskas sena, sukaupta per daugelį metų.

Ar yra kas nors senoviška?

Taip, šita vėliava – 1800 kelintųjų metų. Išliko tik jos dalis, kita prarasta.

Skamba vienuolių malda. Baigiantis mūsų pokalbiui Jadvyga parodo savo verbas.

Šitos mažesnės, šitos didesnės…

Jūs kiekvieną vakarą jas rišate, prie televizoriaus? Kaip apskritai jūs dirbate?

Pasėdėsi kas vakarą... Tenka paromis sėdėti…

Taip, juk ne visada galite ištisas paras tam skirti.

Kada pradedu rišti, sėdžiu dieną naktį.

Tada, kai ruošiatės kokiam nors įvykiui?

Taip, prieš muges. Kartais būna, kad ir čia, darbe, tuo užsiimu.

Tai tikros gėlės? Kaip jas išsaugote?

Viską džioviname.

Ar reikia jas kaip nors papildomai apdoroti, apipurkšti?

Ne, nereikia. Nuo šio mėnesio (liepos, – red. past.) pradedame ruoštis kitiems metams. Pjauname rugius, kai kur jau kokia žolelė žydi. Kovo mėnesį jau sėjame šituos sausus, vėliau persodiname į šiltnamį, po to į daržą. Kiaurus metus.

Kiek tame pomėgio, o kiek verslo?

70 proc. pomėgio ir 30 proc. verslo. Jau kelerius metus verbų kainos visiškai nekyla. Aš jų darau mažai, mano vyro teta daro daug daugiau, po keletą tūkstančių per metus. O aš tik truputį. Bet prie mūsų neįgalumo pajamų pridėti nors kokį tūkstantį – labai gerai…

Turite individualią įmonę?

Ne, tiesiog išperkame vietą (mugėje, – red. past.). Jos labai brangios.

O kaip jūs nukankate, pavyzdžiui, į Vilnių?

Iš tos vietos, kur gyvenu, autobusas važiuoja tik du kartus: 6.00 valandą išvyksta ir 15.30 grįžta iš Vilniaus.

Vadinasi, jeigu neturi savo transporto, tai galas?

Galas. Na, dar turiu dviratį.

Dažnai dabar dviračiais važinėja?

Dažnai, jei reikia numinti nuo kaimo iki kaimo. Sužionyse jau lengviau, yra netgi 6 ar 7 reisai. Dabar daugelis turi savo automobilius. Be to, žmonės buriasi. Pavyzdžiui, kelios moterys kartu važiuoja į Nemenčinę, į darbą „Vilnikoje“. Jeigu vyrai dirba kur nors statybose Vilniuje, irgi susitaria – vieną savaitę vieni veža, kitą – kiti. Be mašinos čia būtų sunku.

O kaip vietinės močiutės?

Būna, kad jos turi vaikų, gyvenančių mieste, jie kartais parvažiuoja. Kartais kaimynai padeda. Net jei ir vienkiemyje gyvena, vis tiek kur nors netoli yra kaimas. Man atrodo, kad kaimuose žmonės labiau susitelkę, draugiškesni. Jeigu kalbėsime apie vidutinio amžiaus žmones, ar vyresnius. Bet ir jaunimas draugauja. Miestiečiai tikriausiai gyvena kiek kitaip. Čia rūpinasi vieni kitais. Kai vežu maistą močiutėms, kurios mane prisimena dar mažą, kokių penkerių metų, jos apkabina, bučiuoja, dėkoja už tai, kad jų nepamirštu, pačios mezga kokias kojinaites, vėliau per pažįstamus man perduoda. Neseniai lankiausi pas tokią močiutę... Gavome iš vienos Lenkijos organizacijos tokius siuntinius su dovanomis, kuriuos dalinome. Tai ta močiutė jokiu būdu nenorėjo manęs paleisti, turbūt jautė, kad greitai mirs ir mes daugiau nepasimatysime. Laikė mane už rankų ir prašė dar su ja pasėdėti, pasikalbėti. Sakė, kad pažinojo mano tėvus, teiravosi, kaip gyvena šeima, kaip aš laikausi, kaip vaikai, kaip anūkai. Už širdies griebia.