Čiunė Sugihara

Japoniškų vyšnių kelias į Lietuvą buvo pažymėtas vieno žmogaus vardu. 2001 m. kilusi iniciatyva užveisti sakūrų sodus buvo susieta su  Lietuvoje 1939–1940 m. dirbusio japonų diplomato Čiunės Sugiharos (Chiune Sugihara)  šimtųjų  gimimo metinių minėjimu.

Kalbama, kad sakūros japonų kultūroje simbolizuoja gyvenimo efemeriškumą, žmogaus egzistencijos trapumą. Gyvybės laikinumas tikriausiai niekada nėra toks akivaizdus kaip karo metu.Sugihara gimė Japonijoje, Jaotsu mieste 1900 m. sausio 1 d., antrasis šešių vaikų šeimoje. Šioje, kaip ir visose japonų šeimose, senosios tradicijos buvo itin svarbios. Viena ryškiausių – pagarba autoritetui. Hierarchiškai vaikai turėjo paklusti tėvams, jaunesnieji broliai ir seserys – vyresniesiems. Baigęs mokyklą jaunasis Sugihara tėvo valia privalėjo studijuoti mediciną. Bet tvirtas būsimojo konsulo charakteris prasiveržė dar jaunystėje – vaikinas ryžosi ginti savo idealus bei siekius, pirmiausia – troškimą tapti anglų kalbos mokytoju. Todėl universitete jis tyčia neišlaikė medicinos egzamino, taip užrūstindamas tėvą ir negaudamas paramos pasirinktoms studijoms.
Tėvas nuo Čiunės nusigręžė, tačiau sėkmė – ne. Kaip tik tuo metu Vasedos universitete buvo renkama grupė kalbas studijuosiančių jaunuolių, gausiančių ir valstybines stipendijas. 1918 m. Sugihara sėkmingai išlaikė egzaminus ir pradėjo studijuoti rusų kalbą. 1919 m. studentas gavo dar vieną, Užsienio reikalų ministerijos skirtą stipendiją politikos ir diplomatijos studijoms Harbino Gaikuno universitete Kinijoje. Baigęs mokslus Sugihara pradėjo diplomato karjerą, paskirtas Japonijos ambasados Harbine tarnautoju.Per daug erdvės
Į Lietuvą diplomatas atkeliavo per Sovietų sąjungą. 1933 m. jis buvo paskirtas Šiaurės Mandžiūrijos geležinkelio planavimo ir derybų su Sovietų sąjunga vadovu, bet po metų pasitraukė iš posto protestuodamas prieš nederamą Japonijos elgesį su kinais. Netrukus diplomatas sukūrė šeimą – vedė Jukiko Kikuči ir susilaukė pirmagimio Hiroki. Tuo pat metu buvo paskirtas vertėju Japonijos ambasadoje Sovietų sąjungoje, o 1937 m. – į ambasadą Helsinkyje, kur dirbo diplomatinį ir vertėjo darbą. 1938 m. šeimoje gimė antrasis sūnus Čaki, o 1939 m. Sugihara buvo paskirtas Japonijos konsulu Lietuvoje. Visos savo diplomatinės misijos metu po pasaulį Sugihara keliavo su žmona Jukiko, jos seserimi Setsuko ir vaikais.
Atvykęs į Kauną Sugihara iš tuometinio švietimo ministro Juozo Tonkūno išsinuomojo jo pastatytą namą Vaižganto g. 30. Konsulatas Lietuvoje buvo atidarytas lapkričio 23 d. kaip Japonijos ambasados Rygoje padalinys. Formaliai konsulas Sugihara į Lietuvą atvyko plėtoti Lietuvos ir Japonijos ekonominio bendradarbiavimo, tačiau yra žinoma, kad diplomatas turėjo ir slaptą užduotį – rinkti informaciją apie Japonijos sąjungininkės Vokietijos ir priešininkės SSRS  veiksmus regione Antrojo pasaulinio karo pradžioje. Kaune 1940 m. porai gimė trečiasis sūnus.
Lietuvoje reziduojantis konsulas sulaukė ir mūsų žiniasklaidos dėmesio – žurnalistams Sugihara pasakojo apie savo gyvenimą mūsų šalyje.„Lietuva man labai patinka, gražus kraštas, tik man, pripratusiam prie Japonijos gamtos — jūros, salų, didelių kalnų, didelio judėjimo — čia atrodo lyg monotoniška. Pas mus labai daug didelių miestų, milijoninių, provincijoj taip pat labai tankiai gyvenama. Pas mus ir provincijoj jautiesi kaip mieste, namas prie namo, tuščių žemių, pievų nei miškų nėra. Kur tik įmanoma žmogui gyventi, namus pasistatyti, ten ir gyvena. Lietuvos provincijoj man atrodo kažkaip gūdu: gyventojų reta, vietomis sodyba nuo sodybos per kilometrą, daug didelių miškų, žemės plotų, maža judėjimo. Žodžiu, man atrodo, kad turite labai daug erdvės. Tokio erdvumo japonai negali įsivaizduoti.
Maistas pas jus bendrai europietiškas, specifinių lietuviškų valgių neteko matyti. Valgoma čia daug ir gerai,  riebiai. Japonijoj yra visai kitaip.  Kaune mano šeima maitinasi vietos produktais, bet dažnai pasigaminame ir įprastų tautinių valgių iš ryžių ir daržovių. Lietuvos klimatas nėra toks griežtas, kaip Japonijoj. Štai dabar Lietuvoje japonui atrodo tikrai keistas laikas – nei žiema, nei vasara, nėra šilumos nei šalčio“, –  stebėjosi konsulas.
Japonų, anglų, vokiečių, rusų, prancūzų kalbomis kalbantis diplomatas Lietuvoje šiek tiek mokėsi ir lietuvių kalbos. Jis tikino, kad lietuvių kalba jam patinkanti ir jam atrodo, kad  ją išmokti nėra sunkiau nei rusų ar anglų.
„Keletą žodžių jau žinau: labas, sveiki, sudiev, viso gero, kas naujo, klausau ir t. t.“, – tuo metu žurnalistams džiaugėsi konsulas.  
Tarnybos Lietuvoje metu p. Sugihara su šeima apkeliavo visą šalį. Vyriausiasis Sugiharos sūnus Čaki prisimena, kad gyventi Kaune buvo įdomu ir linksma. Anot jo, visa šeima dažnai keliaudavo po Lietuvą, iškylaudavo gamtoje. Tų išvykų metu tėtis dažnai šeimą palikdavo ir kelioms valandoms kažkur dingdavo. Dabar sūnus mano, kad tos išvykos buvo ne vien dėl malonumo – gali būti, kad jų metu tėtis rinkdavo ir reikiamą žvalgybinę informaciją Lietuvos pasieniuose.Pietūs už saldainius
Lietuvoje konsulas Sugihara dirbo maždaug metus. Šio laiko jam užteko, kad galėtų atlikti ne tik Japonijos diplomatui paskirtą misiją, tačiau ir misiją žmonijai. Vokietijai užpuolus Lenkiją, iš šios į Lietuvą plūstelėjo pabėgėliai. Daugiausia tai buvo žydai (rabinai, studentai, tiesiog miestelių gyventojai), Lenkijos kariuomenės karininkai bei eiliniai. Suvokdami, kas jų laukia įsitvirtinus naciams, pabėgėliai stengėsi pasiekti karo nepaliestus regionus.
Karas atkirto galimybę į JAV išvykti per Skandinaviją – vokiečiai užgrobė pabėgėlius plukdžiusį laivą „Estonia“ ir sušaudė 100 jo keleivių žydų. Dar viena kliūtis buvo Žiemos karas tarp SSRS ir Suomijos, tad išsigelbėjimo kelių teko ieškoti per Rytų šalis. Japonijos konsulatas ir jo išduodamos tranzitinės vizos tapo svarbiausia grandimi pabėgėlių iš Lietuvos odisėjoje.
Konsulas Sugihara didžiąją diplomatinės veiklos laiko dalį praleido Europoje, tad apie žydų bendruomenę žinojo, bet jos tradicijų ir papročių labai gerai neišmanė. Senas kaunietis Solis Ganoras (Solly Ganor) savo memuaruose aprašo atsitikimą iš vaikystės. Prieš šabą jis užsukęs į parduotuvę, norėjo paragauti saldainių, tačiau neturėjo pinigų jiems nusipirkti. Nusivylęs neigiamu pardavėjo atsakymu už nugaros vaikas išgirdo sakant: „Imk kokių nori ir kiek nori saldainių.“ Atsisukęs jis išvydo neįprastos išvaizdos asmenį. Tai buvo konsulas Sugihara. Berniukas prisipažino, kad mama jam neleidžianti imti dovanų iš nepažįstamų žmonių. Į tai konsulas atsakė: „Nuo šiol mes esame draugai, tad gali pasiimti norimų saldumynų.“ Vaikas apsidžiaugė, padėkojo Sugiharai už saldainius ir tarė: „Mūsų šeimoje šiandien didelė šventė. Tad jei mes esame draugai, kviečiu jus kaip savo draugą į svečius šabo pietų.“
Pasakęs adresą, vaikas išbėgo. Ir berniukas, ir jo šeima labai nustebo, kai vakarop jų namuose iš tiesų pasirodė konsulas Sugihara. Tai buvo vienas pirmųjų kartų, kai diplomatas iš arti pažino žydų tradicijas ir ritualus. Nauja patirtis konsulą itin sujaudino. Manoma, kad būtent ji vėliau konsului galėjusi būti žydų gelbėjimo paskata.Leidimas gyventi
Konsulas Sugihara ėmėsi išduoti tranzitines vizas žmonėms, turėjusiems galutinį kelionės tikslą, kuris dažniausiai buvo Kurasao, t. y. Nyderlandų kolonija Ramiajame vandenyne. Kaune, Laisvės alėjoje įsikūrusioje Nyderlandų atstovybėje vizas į Kurasao išduodavo Nyderlandų konsulas Janas Zwartendijkas, taip daugiausia buvo išgelbėti ne tik Lenkijos, bet ir Lietuvos, Vokietijos žydai. Tiesa, Sugiharos sąraše pastarųjų yra mažiau nei 1%.
Isaaco Lewino (jis istoriografijoje minimas kaip pirmasis pabėgėlis, gavęs vizas) teigimu, 1940 m. liepos 22 d. vizą jam pirmiausia išdavė Nyderlandų konsulas, paskui Japonijos tranzitinę vizą išdavė Sugihara. Vis dėlto būtent Sugihara ir žydų pabėgėlių lyderis rabinas Zorachas Warhaftigas (po karo tapęs Izraelio religinių reikalų ministru) koordinavo vizų išdavimo akciją.
Žinios apie galimybę gauti Sugiharos ir Zwartendijko vizas sklido iš lūpų į lūpas, žmonės prie konsulato vartų stovėjo dieną naktį laukdami galimybės jas gauti. Sakoma, kad Sugihara nesustodamas beveik 2 mėn. kiekvieną mielą dieną išrašinėjo tranzitines vizas ir labai gailėjosi, kad galėjo padėti tik tiek mažai žmonių.
Vizos buvo rašomos ranka, Sugihara jų išdavė apie 2.139 – toks skaičius įrašytas 32 puslapių išduotų vizų sąraše, saugomame Bostono universiteto Judaikos studijų centre. Tačiau manoma, kad buvo išgelbėta daugiau nei 6.000 gyvybių – mat nepilnamečiai vaikai buvo įrašomi tėvų pasuose, jiems nesuteikiant atskiros vizos. Taip pat, nepatvirtintų istorinių šaltinių teigimu, konsulas vizas išdavinėjo ir tuomet, kai prieš išvykdamas iš Kauno buvo apsistojęs „Metropolio“ viešbutyje, net ir Kauno geležinkelio stoties perone prieš pajudant traukiniui.Kitokia politika
Vis dėlto gana keista, kad karo pabėgėliams padėjo Vokietijos sąjungininkės Japonijos atstovas. Pasirodo, žydų atžvilgiu Japonijos vyriausybė vykdė visai kitokią politiką negu Vokietija. Tai atsispindėjo ir oficialiuose dokumentuose. Vienas tokių dokumentų – Japonijos vyriausybės 1938 m. gruodžio 6 d. pareiškimas, kuriame teigiama, kad „žydai Japonijoje, Mandžiūrijoje ir Kinijoje bus traktuojami pagarbiai, kaip ir kiti užsieniečiai. Jokių išimčių taikoma nebus“. Šį požiūrį 1939 m. vasario 27 d. patvirtino Japonijos užsienio reikalų ministras Hachiro Arita, o 1940 m. gruodžio 31 d. – jo įpėdinis Yosuke Matsuoka. Pastarasis sakė: „Aš esu atsakingas už aljansą su Hitleriu, bet tuo pat metu atsisakau palaikyti Vokietijos vykdomą antisemitizmo politiką Japonijoje. Tai nėra mano asmeninė nuomonė, bet oficiali Japonijos pozicija, ir aš nejaučiu jokio sąžinės graužimo skelbdamas tai pasauliui.“
Šių Japonijos valdžios pareiškimų praktinį aspektą rodo ir tai, kad jos vyriausybė pabėgėliams skyrė 350.000 USD. Tuomet tai buvo labai dideli pinigai.Konsulatas Kaune buvo uždarytas 1940 m. rugpjūtį, o Sugihara paskirtas konsulu Čekoslovakijoje. 1941 m. diplomatas dirbo Karaliaučiuje, 1942 m. –  Rumunijoje, kur sulaukė Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Raudonosios armijos buvo internuotas karo belaisvių stovykloje, o 1946  m. su šeima grįžo į Japoniją.
Konsulas ilgai nežinojo, koks likimas ištiko jo gelbėtus žmones. Pirmasis iš išgelbėtųjų J. Nišri Sugiharą susirado tik 1968-aisiais. Be abejo, diplomatas jo nepažino, tačiau Nišri parodė savo pasą su Sugiharos išduota viza ir papasakojo savo istoriją. Pats diplomatas niekada nepasakojo apie savo darbus.
Sugihara buvo vienas nedaugelio diplomatų, gelbėjusių žydus Antrojo pasaulinio karo metais, ir vienintelis japonas, kuriam suteiktas Pasaulio Tautų Teisuolio vardas – aukščiausias Yad Vashem institucijos skiriamas Izraelio valstybės garbės apdovanojimas, suteiktas diplomatui 1985-aisiais. Sugihara buvo ne tik didis humanistas, bet ir įžvalgus diplomatas bei politikas – 1940 m. vasarą apie Holokaustą pasaulis dar nedaug žinojo, sistemiškas žydų naikinimo planas dar nebuvo parengtas. Tačiau konsulas nujautė, kad Europoje gyvenančių žydų bendruomenių laukia labai sunkūs laikai ir kad joms reikia padėti. Konsulas, nors ir turėdamas diplomatinę neliečiamybę, rizikavo savo ir savo šeimos laisve bei gyvybe – karo metais bet koks sąjungininkų susitarimas galėjo būti greitai nutrauktas. Diplomatas tiesiog ryžosi atlikti savo žmogiškąją pareigą. Kaip jis pats sakė tyrinėtojui Chrisui Salierno, „Aš negaliu leisti numirti žmonėms, kurie pas mane atėjo su mirties šešėliu veide. Kad ir kokia bausmė manęs lauktų, aš klausysiu tik sąžinės balso.“